Vinkšnupių dvaras

Vinkšnupių dvaras kaip ūkinis vienetas žinomas nuo XVIIa. Pirmą kartą Vinkšnupių pavadinimas paminėtas 1649 m.

1661 m. Vinkšnupiai buvo skirti totoriui Dovydui Baranovskiui už karinius nuopelnus. Vinkšnupių kaimo inventorius, transkribuotas A. Tatorio, yra saugomas VUB, RS. Inventoriuje aprašomos Vinkšnupių kaimo ribos, skirtos J.W.P. rotmistrui Dovydui Baranovskiui. Kaimą tuo metu sudarė 13 ha – išvardinti gyventojai ir kiek kas valdo.

1703 m. Vinkšnupių dvarvietė buvo pilnai suformuota ir užstatyta gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais bei bravoru. Vinkšnupių dvaro sodyboje, kaip ir kituose Lietuvos dvaruose taikytas teritorijos funkcinis zonavimas, išskirtos reprezentacinė ir ūkinė zonos. Gyvenamojoje reprezentacinėje dalyje pastatyti gyvenamieji rūmai, ledainė (rūsys), svirnas, oficina, švarieji pastatai (sanitarijos ir higienos sumetimais ), o ūkinėje zonoje – tvartai, klojimai, arklidės.

1704 m. Vyriausiojo tribunolo knygose yra įrašas, dėl Vinkšnupių kaimo užstatymo dėl skolų. Tuo metu Vinkšnupius jau valdė Jokūbas Baranovskis, turtą paveldėjęs iš savo tėvo Dovydo Baranovskio. Išvardijamas užstatomas nekilnojamas turtas ir kas jam priklausė: „Vinkšnupių kaimas su 13 valakų ir visais čia gyvenančiais žmonėmis, su jų žmonomis, vaikais, darbininkais, sklypais, prievolėmis senuose inventoriuose užrašytomis. Prie to kaimo ir pats Vinkšnupių dvaras su visu kiemo užstatymu, tvartais, daržinėmis, svirnais, arklidėmis, sodžialka ir bravoru.“

1775 m. totorių suplikoje (prašyme) Stanislovui Augustui (paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis), rašoma, kad totoriai Alytaus ekonomijoje turi savo turtą. Vieni (totoriai) paveldėjo iš savo protėvių apdovanotų už karinius nuopelnus karaliaus Jono Kazimiero, kiti – pirkimo ar paveldėjimo keliu gavę. Totoriams priklausę dvarai Alytaus ekonomijoje: Skersabaliai, Parausiai, Dęmbowyrog, Vilkabaliai, Vinkšnupiai, Patilčiai, Pilakalniai ir Borovžčyzna.

1782 m. Alytaus ekonomijos žemėlapio fragmente, kuris saugomas Varšuvoje, Senųjų aktų archyve, pažymėti Vinkšnupiai. Eksplikacijoje rašoma, kad gelsvai pažymėti dvarų plotai – priklausė 7 totoriams. Taip nuspalvoti Vinkšnupiai, Vilkabaliai, Piliakalniai, Patilčiai. Vinkšnupiuose pažymėti statiniai.

1793 m. dalies Trakų vaivadijos žemių žemėlapyje Vinkšnupiai pažymėti ant pat Trakų ir Kauno pavietų ribos.

1808 m. Varšuvos hercogystės plano fragmente pažymėti Vinkšnupiai – kaimas ar gyvenvietė abipus kelio. Taip pat pažymėti čia stovintys maldos namai.

1806 – 1836 m. sudarytame Reymmans specialiame žemėlapyje, Vinkšnupiai pažymėti specialiu ženkliuku su vėliavėle. Tai įrodo, kad dvaras egzistavo kaip atskiras ūkinis vienetas, o ne palivarkas.

XIX a. vidurio Suvalkų gubernijos žemėlapyje, spalvomis sužymėta, kokios tautos gyventojai kokiuose miesteliuose ar gyvenvietėse gyvena, Vinkšnupiai pažymėti rausva spalva – kaip totorių gyvenama teritorija.

1861 Varšuvoje buvo suprojektuota mūrinė mečetė šalia Vinkšnupių kapinaičių, bet projektas neįgyvendintas – pastatyta (atstatyta, perstatyta) medinė mečetė, kuri nugriauta II – ojo pasaulinio karo metais. Taip pat projekte situacijos plane pažymėtas stovintis imamo namas ir ūkiniai pastatai, suformuota jam priklausanti sodyba.

Iki šiol šalia dvarvietės egzistuoja totorių senos kapinaitės. Tai įrodo, kad apylinkės totorių buvo gyvenamos nuo seno.

XIX a. Vinkšnupiai nepriklausė nei Bartninkų, nei Valavičių , nei Karalkrėslio ekonomijoms – to meto planuose žymimi atskirai – kaip atskira valda.

1856 m. Bartninkų ekonomijos plane, pažymėti Vinkšnupių kaimas ir Vinkšnupių dvaras – tik pavadinimai.

1863 m. sukilimo dalyviu tapo Samuelis Baranauskas. Netrukus Baranauskai neteko valdžios ir suirutės metu Vinkšnupiai atiteko lenkui Tomui Volskiui.

1882 m. žinyne „Slownik geografizcny“ apie Vinkšnupius rašoma, kad tokiu pavadinimu egzistuoja kaimas ir palivarkas Vilkaviškio paviete, Bartninkų valsčiuje ir parapijoje. Čia stovėjo vienintelė 8 Lenkijos karalystėje medinė mečetė (ubogi) prastos būklės. 1858 m. Augustavo gubernijoje gyveno 155 totoriai – 76 vyrai, 79 moterys. 1866 m. jau 171. 1884 m. stovėjo 2 mūriniai pastatai (vienas iš jų – dabar stovintis svirnas ) ir 13 medinių.

Dabartinis mūrinis, raudonų plytų dvaro rūmas 1923 m. įvardintas kaip naujai pastatytas (pagal architektūrinę išraišką gali būti XX a. pr. – 1914 m. ). VĮ „registrų centras“ duomenis, jis pastatytas 1904 m.

Tuo pačiu metu buvo fiksuojamas didžiulis , 3,5 ha vaismedžių sodas, kuriame augo 320 vaisinių medžių ir didžiulis parkas, kuriame suskaičiuota 800 storesnių nei 25 cm, medžių.

1923 m. žemės reformos metu dvaras pradėtas parceliuoti.  Vinkšnupių dvaro savininkė Stasė Volskaitė dvarą paveldėjo iš tėvo Tomo Boleslovo Mečislovo Volskio, mirusio 1920 m.

Valstybės naudai buvo perimta 165,2275 ha bendro žemės ploto. Teisminiai ginčai tęsėsi beveik visą tarpukarį. Stanislava Volskienė (Stasės Volskaitės mama) 1928 m. atsiteisė 70 ha Vinkšnupių dvaro žemės iki savo gyvos galvos. Ji rašo, kad taip padarė patarus jos broliui generolui leitenantui Bronislovui Skomskiui.

1925 m. Vinkšnupių dvaro parceliacijos plane pažymėti išparceliuotos žemės sklypai, tačiau pačios dvarvietės plano nėra.

Stasė Volskytė ištekėjo už Eduardo Havrilkevičiaus (Hawrylkiewicz) ir 1938 m. susilaukė sūnaus Tomašo Havrilkevičiaus (Tomasz Hawrylkiewicz). 1941 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą, Krestowaja sritį. Tomašas Havrilkevičius būdamas 19 metų grįžo iš Sibiro į Lenkiją, mirė 2016 m., yra palaidotas Lenkijoje, Liubline.

1939 m. Vinkšnupiuose slapstėsi būsimas Lenkijos generolas ir pirmasis Lenkijos Respublikos prezidentas Voicechas Jaruzelskis (Wojciech Jaruzelski) su šeima. 1941 m. dvarą nacionalizavo. Buvo suformuoti 9 butai, kuriuose iki ~ 2012 m. gyveno žmonės.

Raudonų plytų Rūmas, turintis neogotikos ir neoklasicizmo stiliaus elementų. Negalima neįžvelgti jo arkadinio portiko bei balkono buvusios prabangos.

Rūmas stačiakampio formos, raudonų plytų mūro, vieno aukšto su mansarda bei arkadiniu portiku, ant kurio kadais buvo įrengtas balkonas. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Centinė pastato dalis išryškinta ištraukiant portiką, suformuotą iš masyvių piliastrų, smailėjančių arkų. Mansardos dalyje esantis įėjimas į balkoną užbaigiamas trikampiu frontonu. Langų ir durų angos išdėstytos simetriškai (kai kurios išdidintos ar užmūrytos). Mansardos švieslangiai pusapskritimiai.

Žvilgsnį traukia dar išlikusių keleto židinių koklių grožis puoštų augaliniais motyvais.

Sandėlis stačiakampio formos, vieno aukšto su pastoge, raudonų plytų mūro, tinkuotas. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu, bet po juo išlikę gontai. Pastatas puoštas rustika, sandrikais. Rytinėje pusėje sovietmečiu pristatytas baltų silikatinių plytų priestatas (neišlaikanti bendro pastato aukščio).

2008-11-14 metais dvaras pripažintas avarinės būklės, tačiau jame dar iki ~ 2012 metų gyveno žmonės.

2008-12-16 d. įregistruota kaip nekilnojamoji kultūros vertybė ir priklausė Vilkaviškio rajono savivaldybei. Vakarinėje dvaro sodybos dalyje išlikusi medžių juosta žyminti buvusią teritorijos ribą.

Nuo 2009-10-07 Vinkšnupių dvaras įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą (Nutarimas paskelbtas: Žin., 1998, Nr. 21-537), bet ilgai savo savininko nerado.

2023-02-27 Rūmo savininku tapo viešoji įstaiga ,,Klasikos projektai“.

2023-03-08 dvaro atstatymui įsteigtas ,,Vinkšnupių dvaro paramos fondas‘‘. 2023-04-19 VšĮ „Klasikos projektai“ įsigijo šalia esantį svirną.