Vinkšnupių kaimas

Vilkaviškio rajono sav., Bartninkų sen., Vinkšnupių k.

Apie kaimo atsiradimą įvairiuose šaltiniuose randama skirtinga informacija. Vienuose teigiama, kad jau po LDK Vytauto mirties, 1432 m. į Lietuvą buvo perkelta didelė totorių grupė (apie 3 tūkstančiai žmonių ). Tai buvo keturi raitininkų pulkai. Jų vadas Temir Tuhan-bej, kaip padėką už pagalbą lietuviams kovose, gavo Užnemunėse buvusį Vinkšnupių dvarą su apylinkėmis. Vedė lietuvę Baranauskaitę ir pasivadino Tuhan-Baranausku (Baranowski). 1626 m.”Kvarta simpla”mokesčių nuo karališkų valdų pajamų knygoje paminėtas ir Vinkšnupių kaimas. O dar sugrįžtant į 1595 m. dvarininkas Jonas Višnevskis, karaliaus Zigmanto Vazos dvariškis, karaliaus privilegija gavo įvairias valdas Sūduvos krašte, tarp jų ir Vinkšnupius. Kai kuriuos kitus dvarus jis nusipirko.

Kituose minima, kad totoriai Vinkšnupiuose apsigyveno XVI a., čia įsikūrė garsios jų giminės, kaip Achmatovičiai, Bučiaskai, Kryčinskiai, Ulanovai, Sulkievičiai. Iš pastarųjų kilęs Aleksandras Sulkievičius, Lenkijos politikas ir J. Pilsudskio bendražygis. 1663 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras totorių kariams už nuopelnus kare su Maskva, Alytaus ekonomijos Karalkrėslio valsčiuje, Vinkšnupių, Vilkabalių, Piliakalnių, Patilčių ir kt. kaimuose paskyrė žemės valdas.

1667 m. kovo mėn. 22 d. privilegija totorių teises sulygino su bajorų teisėmis. Iš 1775 m. totorių prašymo karaliui Stanislovui Augustui žinoma, kad totorių kariams žemės valdas dovanojo ir Lietuvos didikai. Tačiau kariai gautos žemės valdose neskubėjo apsigyventi. 1738 metų inventoriuose kalbama apie atvykstančius kolonistus į po 1709-1711 metų maro sunykusius kaimus ir prasidedantį dirvonuojančių laukų įsisavinimą. Tikėtina, kad šiuo laikotarpiu į karaliaus ir didikų dovanotas žemės valdas atvyko pirmieji totoriai, pradėjo kurtis Vinkšnupių kaimas.

Visgi šiuose pasakojimuose apčiuopiama tam tikra įvykių mitologizacija ir faktų atkartojimas, neįsigilinant, ar taip iš tikrųjų ir buvo. Apsigyvenę LDK totoriai gaudavo žemės valdas, o už tai turėdavo dalyvauti su savo būriais kariniuose žygiuose nemokamai. Tokia tvarka buvo iki XVII amžiaus pradžios, tačiau nuo to laiko totoriai turėjo tarnaudavo kariuomenėje, gaudami algas. Matyt, tuomet jų galios toje Sūduvos dalyje susilpnėjo, todėl ir neaptikta įrodymų, apie jų valdytus konkrečius dvarus.

Per XVII a. vidurio karus ir po jų užėjusį maro ir bado metą gyventojų beveik neliko. Atrodo, kad LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras 1663 m. privilegija norėjo paskatinti šio krašto apgyvendinimą ir ūkio vystymąsi. Deja, rezultatų nebūta, nes iš 1693 m. inventoriaus sužinome, kad Vinkšnupiuose gyveno tik 3 gyventojai; tuo metu žemių nuomotoju buvo vienas iš minėtųjų Baranauskų. Ne ką daugiau jų buvo ir gretimuose kaimuose. Apie dvaro egzistavimą negalima ir galvoti.

Kaime gyventojų skaičius didėti galėjo tik po 1709 – 1711 m. maro epidemijos. Už tarnybą didžiajam kunigaikščiui turtingieji totoriai gaudavo dvarus (atsisakę tarnybos netekdavo ir dvaro), o patys žemes ir inventorių nuomodavo kitiems priklausomiems valstiečiams. Vinkšnupiai ir jų nelaisvi gyventojai paminėti ir 1738 m. karališkojo Karalkrėslio dvaro inventoriaus surašyme.

Taigi, šiose karališkose valdose, Vinkšnupių kaime, klasikinis dvaras ir baudžiaviniai santykiai taip ir nesusiformavo iki XIX a. pabaigos. Per maždaug dešimtmetį, t.y. 1795 – 1807 m. buvę karališkojo dvaro nuomotojai tapo savarankiškais dvarininkais ir spėjo įbaudžiavinti tik po keliolika valstiečių (taip nutiko ir Vinkšnupiuose). Taigi 1843 m. Vinkšnupių apylinkėse gyveno 169, 1866 m. 172 totoriai.

XVIII a. antroje pusėje generolas Mustafa Baranovskis pastatė Vinkšnupiuose mečetę. XIX a.  pradžioje  (1821-1827m.)  generolas  J.Zajančkas pastatė naują mečetę.

„Lenkijos Karalystės geografijos žodynas“, išleistame XIX a. pabaigoje apie Vinkšnupius rašoma: ”Vinkšnupiai(…) kaimas ir palivarkas, Vilkaviškio apylinkėse, Bartninkų parapijoje. 18 varstų nuo Vilkaviškio. Palivarke 4 namai, 80 gyventojų; kaime 26 namai, 150 gyventojų. 1827 m. buvo 23 namai, 175 gyventojai. Paskutiniu imamu prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo Chaleckis; jam priklausė ir dvaras.

Tarpukario Lietuvos laikais šios žemės jau priklausė Gavrilkevičiams, kurie čia pasistatė raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu.

Per Antrąjį pasaulinį karą mečetė sudegė. Totorius po Lietuvą išblaškė karo ir pokario audros.