Totorių mečetė

Vinkšnupių mečetė – nebeegzistuojanti totorių mečetė Vilkaviškio rajone, Vinkšnupių kaime, šalia senųjų totorių kapinių. Praeityje vietovė garsėjo musulmonais, kurie čia pasistatė savo maldos namus – Vinkšnupių mečetę. Mečetė buvo panaši į Krušinėnų mečetę Lenkijoje 1969 m. yra užfiksuotos likusios buvusios mečetės pamatų liekanos, kurios vis dar matomos iki šių dienų.

Mečetė buvo medinė, stačiakampio formos 9 x 7 m pastatas, stovėjo ant bevardžio upelio kranto, atitekėjusio nuo Vilkabalių. Žiemą neapšildomos mečetės išorinės sienos buvo apkaltos lentelėmis. Dienos šviesa į mečetę skverbėsi pro pastogėje įstatytus langelius. Išilginė pertvara mečetę dalijo į patalpas, skirtas moterims ir vyrams. Jos turėjo skirtingus įėjimus. Moterų patalpa buvo kairėje pagrindinių durų pusėje į mečetę nuo Vinkšnupių dvaro. Trišlaitis stogas, uždengtas raudonomis čerpėmis, galuose buvo įrengti miniatiūriniai bokšteliai, nedidelį minaretą vainikavo pusmėnulis.

Pirmoji Vinkšnupių totorių mečetė pastatyta už Baranovskių giminės pinigus, ne iš pareigos, bet dėl religinių paskatų. Bet XIX amžiuje ji taip apgriuvo, kad Lenkijos Kongreso karalystės tikybų ir visuotinio švietimo valstybės komisija 1819 metais svarsrtė galimybę ją restauruoti. Lėšas aukojo totorių šeimos. Vaivadijos valdžia paskyrė medienos. Administracijos taryba skyrė 2000 auksinų mečetei restauruoti. 1821 metais – papildomai 3604 auksinus iš katalikų bažnyčios restauravimo fondo. 1859 metais bendruomenė nutarė pastatyti naują mūrinę mečetę, užsakė jos projektą. Lėšų gavimu iš valstybės iždo rūpinosi Kalvarijos apskrities taryba, kurios narys buvo totorius Juozapas Ulanas. 1863 metais buvo gautas vyriausybės sutikimas dengti pusę išlaidų. Tačiau sprendimui nepritarė Lenkijos Karalystės vietininkas ir įsakė pasitenkinti parapijos lėšomis.

Aukos pradėtos rinkti 1872 metais, o 1904 metais Varšuvos generalgubernatorius vidaus reikalų ministrui pranešė, kad Vinkšnupių bendruomenė ketina remontuoti medinę mečetę, statyti parapijos namus, tiltą, išplėsti kapines ir tuo tikslu prašo leidimo rinkti aukas Kaune, Vilniuje, Minske, Kazanės gubernijoje, Maskvoje ir Smolenske. Apie parapijos dydį, narių skaičių duomenų nėra išlikę.

Kaip savo magistro darbe „Lietuvos totorių medinių mečečių architektūra“ pastebi Eglė Ročkaitė (VDU), XIX amžiuje Lietuvos totorių kulto pastatų statybos pobūdį lėmė įvairūs Rusijos valdžios reglamentai. Mečetes buvo galima statyti esant pakankamam parapijiečių vyrų skaičiui. Statyti musulmonų šventyklas leista tose vietose (parapijose), dar kitaip vadintose džemiatais, kuriuose gyveno daugiau kaip 200 vyrų. Kurį laiką nepakankamas tikinčiųjų skaičius dažnai tapdavo pretekstu valdžiai neleisti statyti ar atstatyti mečetės.

XIX amžiuje atnaujintą totorių mečetę nupiešė lenkų tautybės dailininkas K. Guralskis. Piešinyje matomas kapinių pakraštys, kiemas, šoninis įėjimas į mečetę, keturkampis bokštelis, svogūninio kupolo viršūnėje kybantis pusmėnulis ir altoriaus išlinkimas galinėje sienoje. Trišlaičio stogo, uždengto čerpėmis, galuose styro miniatiūriniai bokšteliai.

Žinoma, kad caro laikais Vinkšnupių mečetė aptarnaudavo ne tik Vilkaviškio, bet ir Seinų kraštą. Carinėje imperijoje Seinai priklausė Vinkšnupių totorių parapijai. Kai Lietuvą ir Lenkiją atskyrė siena, mečetė aptarnaudavo tik Vilkaviškio ir Šakių krašto tikinčiuosius.

Vinkšnupiuose tegul ir negausi totorių bendruomenė gyvavo visą tarpukarį, stovėjo ir mečetė, tyrėjų nuomone, ne visai tokia kaip paplitusiame lenkų dailinko piešinyje. Tačiau ji, kaip ir pati bendruomenė, negrįžtamai iš šio krašto pradanginta.

Vinkšnupių mečetės imamai: Juzefas Lebedis (1789-1801 m.), Mustafa Bazarevskis (1819-1830 m.), Abraomas Baranovskis (1847 m.), Abraomas Bogdanovičius (1859-1871 m.) Leonas Chaleckis (1897-1915 m.), Jonas Chaleckas (1916-1944 m.). Paskutinis mečetės imamas Jonas Chaleckas žuvo nuo sprogusios aviabombos.

Neliko bendruomenės dvasinio susibūrimo centro, neliko ir totorių. Neliko pro šalį tekėjusio bevardžio upelio – jo vaga ištiesinta melioracijos grioviu.

Mokytojas S. Šileika savo ekspedicijų metu (apie 1970 metus) įamžino nuotraukose prie pat Vinkšnupių kapinių buvusius mečetės akmeninius pamatų kontūrus. Dabar galima tik įsižiūrint įvaizduoti, kad jie tebėra šioje vietoje.