Giminės istorija Vinkšnupiuose
Turbūt svarbiausia priežastis, kodėl nusprendėme imtis dvaro atstatymo yra mūsų šeimos – Luščikauskų giminės istorija. Nors mūsų šeimai dvaras niekada nepriklausė, tačiau visai netoli, Vinkšnupiuose, virė mūsų prosenelių gyvenimas. Dvaras ir dabar priklauso ne mums asmeniškai, o viešajai įstaigai, kurios veiklą prižiūri ir kontroliuoja valstybinės institucijos, taip pat kaip ir dvaro atstatymui skirto fondo veiklą. Abiems šioms viešosioms įstaigoms vadovauja iniciatorė Rita Bieliauskaitė, kuriai padeda sesuo Ramunė ir komanda bendraminčių.
Bet, apie mus Vinkšnupiuose gal ir verta parašyti, nes tai paaiškina, kodėl ėmėmės šitos sudėtingos, atsakingos ir labai brangios dvaro atstatymo užduoties.
Skirtingai nei dvaras, mūsų prosenelių puoselėta sodyba Vinkšnupiuose buvo sulyginta su žeme Raudonajai armijai iš Lietuvos stumiant nacistinės Vokietijos pulkus. Prosenelių sode pasislėpusius vokiečių tankus tarybų aviacija bombardavo kartu su visais namais ir ūkiniais pastatais. Iš gražaus gyvenimo per keletą valandų liko tik griuvėsiai ir mūsų proseneliai su mūsų močiute Ksavere, jos seserimis bei broliu liko benamiais. Daug žmonių tokiais liko praėjus frontui, bet svarbiausia, kad liko gyvi. Deja, proseneliai savo valdų nebeatstatė, jų vietoje galima rasti tik atminties paminklą, o mūsų giminės turėtos žemės jau išparduotos aplinkiniams ūkininkams.
Močiutės pasakojimuose Vinkšnupiai buvo ypatinga vieta. Jos prisiminimai apie gyvenimą iki antrojo pasaulinio karo (WW2) visada buvo kaip iš pasakos. Gal dėl to ir mums jie tokie pat – magiški, atitolę nuo realybės vargų ir bėdų. Buvusių sodybų vietoje šiandien galima surasti tik mūsų pačių pastatytą paminklą savo praeičiai atminti, šalimais – Alksninės kapinaitėse – besiilsinčius kitados Vinkšnupių gyventojus, o netoliese – didingą praeitį menantį ir visa ištvėrusį, dar tebestovintį vienišą Vinkšnupių dvarą.
